Kolektyvinės derybos ir stiprios profesinės sąjungos - vieni efektyviausių didėjančios pajamų nelygybės mažinimo būdų

Paskelbta: 2017-10-12

Nors pagal pastarųjų metų ekonominius rodiklius Lietuvos ekonomika po 2007-2008 m. krizės atsigauna, o šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) auga, tačiau Eurostato duomenys nedžiugina: nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje (ES), o skurde vis dar gyvena kas penktas Lietuvos žmogus. Pajamų nelygybė skaldo visuomenę, kelia įtampą tarp miestų ir regionų, grasindama tvariam ūkio augimui ir žmonių gerovei.

Kokios yra nelygybės priežastys ir kaip ją sumažinti, buvo kalbama spalio 5 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių Europos Sąjungoje. Kaip ją mažinti?“. Lietuvos banko organizuotos ekonomikos konferencijos metu šia tema diskutavo užsienio šalių ekonomikos ekspertai bei mokslo pasaulio atstovai iš Lietuvos ir Kingstono, Stokholmo universitetų, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos Komisijos.

 

Ekonominiai rodikliai gerėja - nelygybė didėja

Pasak konferenciją atidariusio Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, pajamų nelygybę galima ir būtina mažinti nedelsiant, antraip galime labai greitai „prieiti liepto galą“ - neišspręstos pajamų nelygybės problemos skaudžiai atsilieps valstybės ekonominei raidai. „Pajamų nelygybę mažintų didesnis sukurtos ekonominės gerovės perskirstymas ir šešėlinės veiklos mažinimas. Be to, reikia imtis realių mokesčių, pensijų ir švietimo sistemų pokyčių“, – pažymėjo V. Vasiliauskas.

Stokholmo universiteto profesorius Markus Janti savo pranešime pabrėžė, kad, net jeigu ekonomika auga, tai nereiškia, kad tai pajus visos visuomenės grupės - atvirkščiai, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad turtingiausių žmonių ir esančių ant skurdo ribos gyvenimo kokybė labai skiriasi. Pavyzdžiui, mažas pajamas gaunantys gyventojai dažnai negali sau leisti kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, todėl turtingųjų gyvenimo trukmė yra ilgesnė vidutiniškai net 12 metų.  

Profesorius apgailestavo, kad, nors gyventojams nelygybės klausimas yra vienas aktualiausių, tačiau reta valdžia, kaip prioritetą, iškelia uždavinį, kaip ją mažinti.   

 

Pajamų nelygybė = ekonomikos nuosmukis

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovas Michael Forster pateikė ne itin džiuginančius šios organizacijos statistinius duomenis: Lietuva yra tarp 5 šalių, kuriose nelygybė 2016 m. augo sparčiausiai (po Meksikos, Čilės, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Turkijos). „Didėjanti pajamų, ypač moterų, nelygybė, tiesiogiai susijusi su bendru ekonominiu nuosmukiu, todėl neišsprendę nelygybės problemos, naujos ekonomikos krizės neišvengsime“, – nuogąstavo mokslininkas.  

Pasak M. Forster, pajamų nelygybę tarp darbuotojų labiausiai didina nestandartinio pobūdžio darbo sutartys: terminuotos, „nulinės“ darbo sutartys, kai žmogus įdarbinamas nepilnam etatui ir pan.

Jam antrino ir Lietuvos banko analitikas Mihnea Constantinescu, kuris pabrėžė, jog Lietuvoje krizės laikotarpiu atsiradusi praktika įdarbinti darbuotojus nepilnu etatu, deja, tapo „norma“ pokriziniu laikotarpiu, ir tai yra viena iš pagrindinių priežasčių darbuotojų pajamų nelygybei, ypač statybos ir transporto sektoriuose.

Engelbert Stockhammer, Kingstono universiteto tyrėjas, pristatė pajamų nelygybę sukeliančių priežasčių analizę. Pagal atliktus tyrimus, didžiausią reikšmę nelygybei turi globalizacija, technologinė pažanga, spartus finansinių rinkų augimas ir gerovės valstybės išnykimas.  Pasak E. Stockhammer, nelygybė sparčiai pradėjo augti nuo 1980 m., tada, kai Europos Sąjungoje buvo atsisakyta gerovės valstybės kūrimo, kaip esą pasenusios ir visuomenės poreikių neatitinkančios  valdymo formos. Tačiau būtent gerovės valstybėje buvo siekiama teisingesnio pajamų paskirstymo, o darbuotojų derybinės galios buvo stipresnės.

Technologinė pažanga, viena vertus, yra didelė pagalba ir atveria platesnes perspektyvas kvalifikuotiems specialistams, tačiau nekvalifikuotiems darbuotojams tai gali tapti atskirties ir pajamų nelygybės priežastimi, ypač turint omenyje faktą, jog net pusė planetos gyventojų neturi prieigos prie interneto.

Finansinių rinkų augimas atneša naudą investuotojams, kurie uždirba milijonus iš dividendų, tokiu būdu didėja jų perkamoji galia, tačiau darbuotojams tai gyvenimo nepalengvina, atvirkščiai, kainoms augant jiems darosi vis sunkiau pragyventi ir išlaikyti savo šeimas.

 

Trūksta politinės valios ar piliečių solidarumo?

 „10 proc. Lietuvos gyventojų tenka vos 2 proc. visų pajamų, 10 proc. turtingiausiųjų – 28 proc. Tai rodo dideles perskirstymo galimybes. Vien kovos su skurdu priemonės nepakankamos nelygybei mažinti, nes jos veikia tik vieną nelygybės pusę – mažina skurdžiausiųjų atotrūkį nuo vidutiniokų, bet nemažina atotrūkio tarp vidutiniokų ir labai turtingų“, - konferencijos metu sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas, profesorius Romas Lazutka

O štai Lietuvos Respublikos finansų ministro Viliaus Šapokos nuomone, kova su skurdu turėtų būti prioritetinis valstybės uždavinys. Pasak ministro, labiausiai skursta vieniši asmenys, pensininkai, šeimos, turinčios 3 ir daugiau vaikų. Tokie žmonės dažnai patenka į skurdo spąstus, kai jau ne tik nebegali, bet ir nebeturi įgūdžių gyventi neskursdami. 

„Ir vis tik, kas iš tų dviejų blogybių geriau - nelygybė ar skurdas? Tyrimai rodo, jog, jeigu nelygybė „sąžininga“, t.y. jeigu verslas gauna pajamas sąžiningais būdais, tuomet žmonės ją priima natūraliai ir tai nekelia visuomenės nepasitenkinimo ir susipriešinimo, tačiau ar Lietuvoje taip ir yra? Deja, mūsų šalyje vis dar linkstama pralobti nesąžiningais būdais“, - samprotavo ministras ir pažymėjo, jog sąžiningumo pavyzdį pirmiausia turi rodyti vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia.

Profesorius Boguslavas Gruževskis iš Darbo rinkos tyrimų instituto pranešimą pradėjo ištrauka iš Amoso knygos „Turtams augant neteisingumas tik dar labiau siautėjo“ (Amoso knyga, 5) ir ragino dažniau prisiminti tiesas, surašytas Šventajame rašte.

Pasak profesoriaus, pagrindinė žemų pajamų ir augančios nelygybės priežastis yra nepakankamas perskirstymas. „Ilgesnį laiką (10-20 metų) išgyvenama pajamų ir gerovės nelygybė keičia žmogaus vertybes ir nuostatas savo ir visuomenės atžvilgiu, pradeda dominuoti apatijos ir nihilizmo elementai, kurie yra socialinės destrukcijos požymiai. Tokioje situacijoje šiuo metu įgyvendinamos socialinės apsaugos priemonės yra mažai veiksmingos, o ilgalaikėje perspektyvoje jos veda prie institucinės priklausomybės“, - konferencijų dalyviams sakė B. Gruževskis. 

 

Tad ko reikėtų imtis?

Kad pajamų nelygybės problema egzistuoja ir ji kelia vis didesnį nerimą – akivaizdu, tačiau ar yra būdų ją išspręsti? Konferencijos pranešėjai pateikė įvairių scenarijų, kaip nelygybę reikėtų mažinti.

Pateikiame apibendrintus pavyzdžius, kaip Lietuva galėtų (turėtų) spręsti nelygybės klausimą:

  • Būtina reformuoti švietimo sistemą, didžiąją lėšų dalį skiriant ne jo infrastruktūros gerinimui, bet  kokybės vystymui; stiprinti įgūdžių tobulinimo sistemą;
  • Neigiamas globalizacijos pasekmes mažinti gerovės valstybės kūrimu, užtikrinant darbuotojų derybines galias, atgaivinant ir stiprinant profesinių sąjungų veiklą;
  • Kolektyvinės derybos (kolektyvinės sutartys) - vienas efektyviausių įrankių siekiant mažinti pajamų nelygybę: stiprios profesinės sąjungos → efektyvios kolektyvinės derybos → mažesnė pajamų nelygybė;
  • Stiprinti moterų galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir ekonominėje veikloje, skatinti užimtumą ir kokybiškas darbo vietas;
  • Susigrąžinti atgal į Lietuvą prarastą darbo jėgą;
  • Tobulinti mokesčių ir pelno perskirstymo sistemas;
  • Įstatymiškai užtikrinti balansą tarp lankstumo ir darbuotojų saugumo, viešojo ir privataus sektoriaus;
  • Didinti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvatas vaikus auginančioms šeimoms, apmokestinti kapitalą ir nekilnojamąjį turtą, taikyti progresinių mokesčių sistemą;
  •  Didinti visuomenės pasitenkinimą, o tuo pačiu ir jos pasitikėjimą valdžia. 

 

Parengė Jūratė Jasiūnienė /Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija