Laikas jaunimo užimtumą pripažinti prioritetu

Paskelbta: 2018-10-08

Jaunimas dažniausiai sumoka didžiausią kainą ištikus krizėms. Tai ypač gerai pamatėme per 2008-aisiais kilusį sunkmetį, kai jaunų darbuotojų nedarbas daug kur Europoje pasiekė aukštumas.

Anot Elodie Fazi, Europos Komisijos atstovės, dirbančios su jaunimo užimtumo politika, net šiuo metu, praėjus sunkmečiui, ES darbo rinka neišnaudoja net 3,5 mln. jaunų žmonių potencialo. Beveik penktadalis jų yra 25-29 metų amžiaus.

Spalio 2-4 d. Akersberga miestelyje, Švedijoje, vykusioje tarptautinėje baigiamojoje projekto „Profesinių sąjungų įtraukimo didinimas Europos jaunimo kokybiškam užimtumui garantuoti“ konferencijoje aiškiai pasakyta, kad kokybiškas jaunimo užimtumas privalo atsidurti šalių politinės darbotvarkės viršuje. Priemonių to siekti vis daugėja, labiausiai reikia politinės valios.

 

Bendradarbiavimas vietoj priešpriešos

Šiame renginyje dalyvavo daugiau nei kelios dešimtys jaunų profesinių sąjungų aktyvistų iš visos Europos – taip pat ir LPSK delegacija. Jame vyko paskaitos, dirbtuvės, taip pat dalyvauta edukacinėse ekskursijose, kur domėtasi gerąja Švedijos patirtimi, būtent – Darbo tranzito organizacijoje (Trygghetsfonden TSL), Švedijoje veikiančioje „Coca-Cola” gamykloje ir Migrantų centre. Nors šios organizacijos labai skirtingos, jose visose domėtasi geresniu darbuotojų įtraukimu į darbo rinką, jų prisitaikymu prie vis spartėjančių poreikių ir saugumo didinimu.

„Iš tiesų iš vadinomojo švediškojo modelio galima daug ko pasimokyti. Išskirčiau dvi svarbiausias jo ypatybes: pirma, decentralizaciją, t. y. įstatymiškai suteiktą nemažą autonomiją darbdaviams ir darbuotojams dėl daugelio dalykų susitarti patiems, ir, antra, visai kitokį požiūrį į socialinius parnerius nei Lietuvoje. Tai jiems leidžia lanksčiai žiūrėti į specifines skirtingų sektorių problemas ir konstruktyviai tartis dėl abiems pusėms kuo palankesnių sprendimų“, – įspūdžiais po Darbo tranzito organizacijos direktorės Caroline Söder pranešimo dalinosi asociacijos „LPSK jaunimas“ valdybos narė Jolita Šukytė.

Kad profesinės sąjungos Švedijoje veikiau vertinamos kaip partneriai, o ne kaip trukdžiai, pritarė ir konferencijoje dalyvavęs Ovidijus Čiapas. Švedijoje profesinėms sąjungoms priklauso apie 70 proc. darbuotojų, o tai palyginti labai geras rezultatas.

„Aš lankiausi „Coca-cola“ gamykloje ir susidarė įspūdis, kad čia ši – nors ir transnacionalinė – kompanija kur kas daugiau dėmesio kreipia į socialinį dialogą, pozityviau žiūri į profesines sąjungas. Lankytoje įmonėje dirba apie 800 darbuotojų, o narystės profesinėje sąjungoje dalis – apie 50 proc. Apmokant naujus darbuotojus, supažindinama ir su profesinėmis sąjungomis. Tai daug ką parodo, – sakė O. Čiapas. – Tiesa, žvelgiant iš jaunimo užimtumo taško, jauni darbuotojai potencialiai  pažeidžiamesni, nes, jei kyla sunkumų, kompanijoje laikomasi principo „paskutinis atėjęs, išeina pirmas“. Kadangi pasakojo, jog čia darbuotojų kaita nedidelė, jauniems žmonėms sudėtinga varžytis su senbuviais.“

 

Nedarbo krizėms spręsti – socialinių partnerių solidarumas

Finalinėje konferencijos sesijoje „Po krizės išmoktos pamokos ir jaunimo politikos ES 2020 strategijoje: kas toliau?” sulaukta itin įdomių svečių. Pranešimus skaitė Europos Komisijos atstovė, dirbanti su jaunimo užimtumo politika, Elodie Fazi, Tarptautinės darbo organizacijos atstovas Michael Watt ir Švedijos užimtumo ministrė Yla Johansson.

„Švedijos sėkmės istorija, kaip įveikta jaunimo nedarbo krizė, stebina ir įkvepia. Prieš kelerius metus 25 proc. jaunimo neturėjo darbo, o dabar fiksuojamas žemiausiais jo lygis nuo 2008 m. Negana to, šią vasarą, kaip pažymėjo Švedijos užimtumo ministrė Johansson, buvo žemiausias jaunimo nedarbo procentas nuo 2001 m. Kaip tai pavyko? Užimtumo ministerija, politikai kreipėsi į socialinius partnerius pagalbos ir jiems pavyko solidariai mobilizuotis ir rasti veiksmingų sprendimų, kaip grąžinti jaunus žmones į darbo rinką“, – sakė LPSK jaunimo pirmininkas Tomas Jakutavičius.

I.Johansson pasakojo, kad vienai Užimtumo ministerijai su aktyviomis darbo politikomis nepavyks išspręsti tokios gilios problemos, tad tartasi su Finansų ministerija dėl nemažų investicijų. Pirmiausia – švietimą, nes paaiškėjo, kad ženkli dalis iš tų 25 proc. ne tik kad neturi darbo rinkai reikalingo išsilavinimo, bet ir nėra baigę mokyklos. Čia vėlgi suveikė tradicinis švediškas požiūris, kad pačios bendruomenės geriausiai žino, ko joms reikia. Susitarus su daugeliu vietinių bendruomenių lyderių, kad jie prisidės prie šios problemos sprendimo, vietos sprendimų priėmėjai, darbdaviai, darbuotojų atstovai drauge ieškojo būtent jų kraštui tinkamiausių kelių, kaip padėti vietiniams jaunuoliams lengviau įeiti ir įsitvirtinti darbo rinkoje.

„Kaip matome, toks solidarumas ir noras bendradarbiauti atsipirko su kaupu. O sumažinus jaunuolių nedarbą iki protingo lygio, Švedija žengė dar toliau ir įvedė valstybės garantiją, kad joks jaunas žmogus nebūtų paliktas be darbo daugiau nei 90 dienų. Tai – drąsus, bet reikalingas žingsnis. Būtų smagu tokių ryžtingų sėkmės pavyzdžių pamatyti ir sprendžiant Lietuvos problemas“, – pabrėžė T. Jakutavičius.

„Iš tiesų maloniai neįprasta išgirsti, kai tokia aukšta politikė sako, kad „kreipiausi pagalbos į socialinius partnerius“ ar didžiuodamasi pabrėžia, jog pati jaunystėje buvo profesinių sąjungų aktyvistė. Dar daugiau – ji pabrėžė, kad visi profesinių sąjungų aktyvistai yra kasdienos didvyriai, saugantys demokratines vertybes nuo nūdienos populistų bei radikalų, ir daro mūsų visuomenes teisingesnėmis bei solidaresnėmis. Tikiuosi, kad kada nors ir mūsų politikai ir darbdaviai supras, kad darbuotojų atstovai – sprendimo dalis, o ne problema“, – pridėjo J. Šukytė.

Asociacijos „LPSK jaunimas” inf.