Socialinio dialogo samprata ir teorijos

Paskelbta: 2018-10-10

Kokia yra gilesnė socialinio dialogo prasmė ir kodėl jis toks svarbus valstybės vystymuisi? Apie tai - projekto „Profesinių sąjungų ir darbdavių bendradarbiavimo modelis vystant socialinį dialogą“ metu parengtoje informacijoje. 

Socialinio dialogo samprata

Ką gi reiškia žodžiai „socialinis dialogas“? Žodis „socialinis“ reiškia visuomeninis, žodis „dialogas“ (graikiškai dialogos) reiškia santykių palaikymą, abipusio supratimo ieškojimą. Tiesioginė šių dviejų žodžių reikšmė – visuomeninis dialogas – visuomeninis tarpusavio supratimo ieškojimas.

Plačiąja prasme socialinį dialogą galima suprasti kaip nuolat ir pastoviai vykstantį bendravimą ir bendradarbiavimą įvairiais lygiais tarp visuomenės narių, suinteresuotų jų grupių, tam tikrais atvejais ir valstybės (savivaldybės) institucijų procesą, kurio tikslas pasiekti susitarimus tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse. Socialinis dialogas, kaip visuomeninis reiškinys, glaudžiai susijęs su socialiniu teisingumu ir visuomenės narių pilietiškumu (pilietiniu aktyvumu).


Socialinio dialogo esmė

Be visuomenės narių pilietinio sąmoningumo (pilietinio aktyvumo) socialinis dialogas taip pat sunkiai įgyvendinimas. Valstybė savarankiškai, be visuomenės pagalbos, ugdyti pilietiškų, aktyvių asmenų nesugebėtų. Šiame procese dalyvauja ir šeima, ir kaimynai, ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos, ir mokykla, ir kiti visuomeniniai organizaciniai dariniai. Tačiau be paties individo noro tapti aktyviu piliečiu (aktyviu visuomenės nariu) tas procesas neįmanomas. Todėl patys visuomenės nariai turi būti aktyvūs (būti įvairių teisėtai įsteigtų organizacijų ir įvairias visuomenės grupes atstovaujančių organų nariais) ir tinkamai apginti savo, savo šeimos, bendruomenės, tam tikros visuomenės grupės narių ir net visos visuomenės interesus. Pilietinė visuomenė yra sudaryta ir iš darbo rinkos dalyvių, socialinių partnerių (profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų) organizacijų, atstovaujančių ir rinkos dalyviams, įvairių asocijuotų struktūrų (moterų, neįgaliųjų, jaunimo, šeimos organizacijų). Visos šios organizacijos skatinamos įvairias būdais ir formomis dalyvauti socialiniame dialoge visais svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais ir įvairiose visuomenės gyvenimo srityse bei lygiuose.

Siaurąja prasme socialiniu dialogu galima laikyti darbuotojų, darbdavių ir jų organizacijų, o tam tikrais atvejais ir valstybės (savivaldybės) institucijų, tarpusavio santykių sistemą, kuria siekiama suderinti darbo santykių dalyvių interesus įvairiu lygmeniu užimtumo (darbo rinkos), visuomeninių darbo teisinių santykių ir su jais susijusių santykių srityje.

Tarptautinė darbo organizacija pateikia tokį socialinio dialogo apibrėžimą: tai visų tipų derybos, konsultacijos ir keitimasis informacija tarp vyriausybių, socialinių partnerių atstovų arba tik tarp socialinių partnerių atstovų dėl bendrų interesų, susijusių su ekonominės ir socialinės politikos klausimais.

Europos Komisija savo pranešime „Darbo santykiai Europoje 2000“ socialinį dialogą apibūdino kaip besitęsiančią sąveiką tarp socialinių partnerių, siekiančių susitarimų ekonomikos kontrolėje ir socialiniuose kintamuosiuose tiek makro, tiek mikro lygiu.

Prof. dr. G.Dambrauskienės nuomone, socialinį dialogą galima apibūdinti kaip nuolatinį derybų procesą socialinių partnerių interesų derinimą, įskaitant ir ES ir/ar valstybės narės institucijose darbo (socialiniais) klausimais priimant bendrus pasiūlymus, nuomones, susitarimus, sutartis bei bendrą valstybės ir socialinių partnerių atsakomybę.

Doc. dr. R.Krasausko nuomone, sąvokos „socialinis dialogas” ir „socialinė partnerystė” iš esmės reiškia  tą patį.

Vadinasi, sąvokas „socialinis dialogas“ ir „socialinė partnerystė“  Lietuvoje galima laikyti sinonimais. Socialinės partnerystės sąvoka (o tuo pačiu ir  socialinio dialogo)  siaurąja prasme buvo apibrėžta 2002 metais priimtame iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Socialinis dialogas gali būti įgyvendinamas įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, bet bene didžiausia jo įtaka (svarba) yra užimtumo ir   visuomeninių teisinių darbo santykių  ir su jais susijusių santykių  reguliavimo  srityje.

Socialinis dialogas siejamas su poreikiu atsisakyti požiūrio, kad į individo ar individų grupės problemas visuomenėje galima nekreipti dėmesio. Individo gerovės problemų nepaisymas viena iš priežasčių, lėmusių socialinę įtampą visuomenėje, todėl bandymas spręsti šias problemas tam tikro teisinio – organizacinio mechanizmo būdu buvo ir yra būdingas skirtingiems visuomenės ir valstybės raidos laikotarpiams. Manytina, kad tik tas socialinis kompromisas, kuris bent iš dalies sutampa su individo, individų grupės, visos visuomenės interesų pusiausvyros (interesų balanso) ieškojimu ir pasiekimu, geriausiai atitinka socialinio teisingumo prasmę.

Socialinis teisingumas yra vienas svarbiausių šiuolaikinės visuomenės ir valstybės principų, kai visuomeninės vertybės skirstomas teisingai ir sąžiningai, laikantis tam tikrų, dažnai iš anksto nustatytų kriterijų ir taisyklių. Neretai socialinio teisingumo principas yra įtvirtinamas valstybės teisės normose. Dažnai visuomeninių vertybių būna nepakankamai, kad bent iš dalies būtų patenkinti visuomenės narių ar interesų grupių poreikiai, todėl visuomeniniai sprendimai turi būti priimami socialiai teisingi.

Šiuolaikinėje visuomenėje svarbu išsaugoti ir vystyti socialinį dialogą kaip tam tikrą visuomeninį – teisinį instrumentą (mechanizmą), užtikrinantį galimybę įtvirtinti socialinį kompromisą teisės aktuose arba tam tikruose visuomeniniuose susitarimuose. Interesų pusiausvyros siekis pasireiškia per nuolatinį socialinės darnos, socialinės pusiausvyros paiešką, kuri yra svarbi asmeniniu, bendruomeniniu ir visuomeniniu lygmeniu. Žmogaus (individo), kaip socialinės būtybės, gyvenimas pasireiškia nuolatiniu savo ir kitų žmonių (individų) interesų derinimo poreikiu, nes tik tokiu būdu galima pasiekti socialinę taiką ir socialinį teisingumą, subalansuotą ekonomikos vystymąsi, išvengi socialinės įtampos ir socialinių konfliktų įvairiais lygiais arba juos sušvelninti.

Jei socialinis sprendimas pasiekiamas teisėkūros procese derinant įvairių visuomenės grupių interesus arba socialinis sprendimas (adresuotas nemažai grupei visuomenės narių) pasiektas tam tikro visuomeninio susitarimo pagalba įtraukiant platesnius visuomenės sluoksnius (suinteresuotas grupes), tai sprendimo vykdymas dažniausiai būna mažiau komplikuotesnis ir labiau sąmoningesnis, o tuo pačiu pasiekiami ir geresni rezultatą.

 

 

 

Šaltinis: socdialogas.lt