fbpx

D. Jakutavičė: krizės atskleidžia, kad dar neišaugome iš „baudžiauninko ir pono“ santykių

Paskelbta: 2020-10-08

Naujame, spalio 8 d., leidinyje “Statyba”, publikuojamas Lietuvos pramonės profesinių sąjunga federacijos laikinosios vadovės Dalios Jakutavičės interviu, kuriame ji dalinasi savo mintimis apie darbuotojams svarbias problemas ir dabartines darbo santykių aktualijas.

Kviečiame skaityti!

Kokie šiuo metu svarbiausi  darbuotojams spręstini klausimai pramonės ir statybos įmonėse?

Dalia Jakutavičė: Nepasakyčiau, kad COVID-19 virusas labai stipriai pakeitė padėtį mūsų atstovaujamose įmonėse, ekonomine prasme. Tačiau teko spręsti daug ir įvairių klausimų: pirmiausia su darbuotojų sauga ir sveikata susijusius iššūkius, nes dauguma įmonių turi strateginę reikšmę - tai elektros, vandens, šilumos tiekimo įmonės.

Visgi sunkiausia padėtis susiklostė vienoje aviacijos įmonėje, veikiančioje Kaune, nes pandemijos metu buvo sustabdyti dauguma skrydžių. Darbuotojai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, ir tokioje jie vis dar yra. Pasinaudodami neapibrėžta padėtimi keleivių ir krovinių pervežimo oro transportu sektoriuje, darbdaviai spaudžia darbuotojus savo noru išeiti iš įmonės ir pereiti prie paslaugų teikimo pagal individualią veiklą, kitaip tariant iš darbinių santykių jie pereina į verslo subjektų santykius. Motyvuojama tuo, jog darbuotojai neva sutaupys mažesnių mokesčių sąskaita, tik bėda ta, jog jie turi pasirašyti neaiškios paskirties susitarimus dėl paslaugos teikimo su tarpininkų bendrovėmis, kurios registruotos tokiose šalyse kaip Seišelių salos, Kipras, Šveicarija, kitaip tariant „mokesčių rojaus“ šalyse.

Jau kurį laiką stebime tendenciją, kad stengiamasi darbuotojus paversti įvairių tipų verslininkais, turiu mintyje įdarbinimo platformas, priverstinius susitarimus per tarpininkus ir pan. Taip darbdaviui patogiau ir pigiau.

Tačiau darbuotojai, sutikdami dirbti tokiomis sąlygomis, ne visada supranta, kad jie tampa patys atsakingi už savo sveikatą, pensijos kaupimą, sveikatos draudimą, savo darbo ir poilsio laiko planavimą bei praranda teisę į ribotą materialinę atsakomybę.

Pajamos iš darbo santykių yra labiausiai apmokestintos dideliais mokesčiais, kuriuos politikai žada mažinti prieš kiekvienus rinkimus – deja, tai tik ir lieka pažadais. Jei darbo santykiai nebūtų tokie brangūs dėl mokesčių, darbuotojai greičiausiai sutiktų dirbti tik pagal darbo sutartis ir neieškotų kitų išeičių.

Gaila, kad mūsų šalies politikai su esama padėtimi lengvai sutinka. Eilinį kartą dedu viltis į naujus Seimo narius, kad imsis šio klausimo iš esmės.

Ką galima būtų pasakyti apie darbo jėgos poreikį (perteklių, o gal trūkumą darbo rinkoje)?

D. J. Informacija šiuo klausimu yra gana prieštaringa: bedarbių Lietuvoje daugėja, laisvų darbo vietų - taip pat, tačiau norinčių dirbti mažėja.

Tikėtina, kad priežasčių yra keletas, o pagrindinės jų - per mažas siūlomas darbo užmokestis ir/ar nesaugios darbo sąlygos.

Ne vienas jaunas žmogus, padirbėjęs svetur, dalinasi apie draugiškus santykius tarp darbdavio ir darbuotojų. Čia, Lietuvoje, pastarąjį dešimtmetį šioje srityje pasistūmėjome į priekį, tačiau, kai ištinka krizės, vėl ir vėl grįžtame atgal į „baudžiauninko ir pono“ santykius, kai „baudžiauninkas“, t. y darbuotojas, turi negalvodamas paklusti „pono“, t. y. darbdavio, valiai.

Dar per mažai žinome apie darbo sąlygas, kuriose dirba trečiųjų šalių piliečiai, atvykę į mūsų šalį, nes jie kreipiasi į mus nedažnai – tikėtina, dėl baimės prarasti darbą.

Kokią apibendrinančią informaciją turite apie jaunų žmonių darbo ir gyvenimo sąlygas užsienyje? Kokių tendencijų reikėtų tikėtis ateityje?

D. J. Dauguma mano pažįstamų, gyvenančių užsienyje, norėtų grįžti, nes čia jų šaknys. Bet yra ir tokių, kurie grįžti jau neplanuoja, nes ten jau susikūrė gerbūvį. Besiklausant jų pasakojimų susidaro įspūdis, kad vietiniai gyventojai nėra labai sužavėti imigrantų buvimu jų šalyje: lietuvaičius toleruoja, tačiau sunkiai leidžiasi į draugiškus artimus santykius su jais. Mes, lietuviai, esame draugiški ir bendraujantys, todėl labai išgyvename, kai mus atstumia. Matyt panašius jausmus išgyvena ir mūsų tautiečiai svečiose šalyse.

Visgi, ekonomika darosi globalesnė, žengiame į skaitmeninį pasaulį, todėl tampa įmanoma dirbti užsienio kompanijose ir gyvenant Lietuvoje. Viliuosi, kad dauguma jaunų žmonių nepaliks Lietuvos, nors ir dirbs užsienio darbdaviams.

 

Parengta pagal leidinio "Statyba" informaciją