fbpx

Meistras Sigitas: energetika – bet kokios veiklos pradžių pradžia

Paskelbta: 2021-04-16

Nuotraukoje: Sigitas Vitkus 

Balandžio 17 d. jau devynioliktus metus Lietuvoje bus minima energetikų diena. Balandžio 17 d. žymi Lietuvos elektrifikacijos pradžią, siekiančią 1892 m., kai pirmą kartą elektra buvo apšviestas Rietavas. Šią dieną savo profesinę šventę mini apie 30 tūkstančių energetikos srityje dirbančių specialistų.

Kas tai per profesija ir kuo mums svarbi energetika kalbamės su Sigitu Vitkumi, AB „Šiaulių energija“ Elektrotechnikos tarnybos meistru automatikai, turinčiu 26-erių metų arbo stažą šioje įmonėje.

– Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į energetiką ir joje?

– Nebuvo taip, kad svajojau tapti energetiku ankstyvoje jaunystėje ar renkantis profesiją po vidurinės suolo. Supratimas apie energetiką buvo gana paprastas, kaip ir daugelio žmonių –lemputė šviečia, rozetės lizdas reikalingas prijungti vieną ar kitą buitinį prietaisą, atsukus vonios kraną bėga karštas vanduo, o žiemą šyla radiatoriai. Juk ir dabar daugelis iš mūsų priimame tai kaip savaime aiškius dalykus, net nesusimąstydami, o iš kur tai atsiranda ir kaip pasiekia mus – vartotojus?

Pats nuo vaikystės domėjausi radiotechnika, vėliau elektronika, buvau įstojęs mokytis KPI Šiaulių fakultete, tačiau tais pačiais metais teko išeiti tarnauti į armiją. Po armijos mintys apie mokslus jau priblėso, norėjosi dirbti ir uždirbti, nes buvo devyniasdešimtieji, kada paprastas darbininkas uždirbdavo dvigubai daugiau nei inžinierius.

Keletą metų dirbau derintoju Tauragės skaičiavimo mašinų gamykloje, Šiaulių televizorių gamykloje, su bendraminčiais montavome palydovinės televizijos sistemas. Taip jau sutapo, jog sužinojau, kad Šiaulių šilumos tinklai plečia savo veiklą, priima naujų darbuotojų. Pagalvojau – kodėl nepamėginus ko nors naujo? Pradėjau dirbti kontrolės matavimo prietaisų ir automatikos šaltkalviu. Kolektyve buvome visi panašaus amžiaus, tad ir bendrauti, ir dirbti nebuvo sunku, mokėmės vieni iš kitų. Turėjome ir puikų tarnybos vadovą, kuris savo žinias ir ilgametę patirtį puikiai perteikė ir mums. Atsirado suvokimas ir supratimas, kaip gaminama šiluma, kaip ji pasiekia vartotojus, kokie sudėtingi technologiniai procesai lydi visą gamybos ir patiekimo iki vartotojo kelią.

NUO „RAGIUKŲ“ IKI PELYTĖS

Didžioji dauguma technikos tuo metu buvo dar tarybinė, technologinių procesų valdymas buvo didelis iššūkis, nes procesų automatizavimo dar buvo palyginus labai nedaug. Katilų operatorių pagrindinis darbo įrankis buvo vadinamieji „ragiukai“, kurių pagalba jie uždarydavo ar atidarydavo reikalingas sklendes, o katilus įkurdavo vos ne su atviros liepsnos fakelu.

Taigi mano akyse vyko tas didžiulis pasikeitimas, kai atsirado kompiuteriai, atsidaro valdikliai, automatiniai reguliatoriai, atsirado galimybė automatizuoti vis daugiau sudėtingų procesų. Katilų operatorių pagrindinis darbo įrankis dabar – kompiuterio pelytė, visus gamybos ir tiekimo procesus jie stebi ir valdo kompiuterio ekrane. Juk bet kurį procesą galima automatizuoti, reikia tik labai gerai viską apgalvoti. Tuo ir įdomu: čia ir visokius galvosūkius pats turi spręsti, ir pats tai įgyvendinti, ir klaidas pats ištaisyti.

Gal apie 1998-uosius Šiauliai pirmieji pradėjo automatizuoti daugiabučių namų šilumos punktus. Anksčiau juk būdavo name vienas atstovas, kuris reguliuodavo šilumą, na, ir ten visokių bėdų kildavo: vieni norėjo gyventi šilčiau, kiti taupyti. Nuolat sekti lauko temperatūrą ir laiku reaguoti į pokyčius žmogui irgi sudėtinga, o automatizuotas šilumos punktas automatiškai reguliuoja radiatorių šilumą pagal išorės temperatūrą ir atlieka tai nuolatos, laiku ir nepailsdamas.

Paskui viena po kitos atsirado miesto rajonų automatinės dujinės katilinės, kurių dabar turime 18, jos visiškai automatizuotos ir dirba be jokio personalo, ko anksčiau nebuvo galima net įsivaizduoti. Yra tarnyba, kuri aptarnauja tas katilines, vykdo priežiūrą, profilaktiką, gedimų šalinimo darbus.  Visus duomenis, parametrus, technologinius procesus iš šių katilinių įmonės dispečeriai mato kompiuterių ekranuose nuotoliniu būdu.

2012 m. įmonė pasistatė termofikacinę elektrinę. Ji gamina elektrą ir tuo pačiu šilumą. Tai – populiarėjantis reiškinys, nes tuo pačiu metu gaminasi du produktai. Šiauliuose mes turime dešimt megavatų elektrinę. Tai gal ir nėra didelė šalies mastu, bet Šiauliai galėtų apsirūpinti elektra, jeigu nutrūktų centrinis tiekimas.

Pagrindinė žaliava – biokuras, jis sudaro apie 80 proc. visų žaliavų. Bet įmonė privalomai turi turėti rezervinio kuro, nes jeigu užstrigtų tiekimas, reiktų naudoto dujas arba mazutą. Biokuras – gera ir pigi žaliava, bet dėl jo specifikos žiemą yra sudėtingiau, nes jis turi būti švarus.

– Kaip rengiami energetikai? Ar yra kokia energetikų mokykla?

– Pradėjęs dirbti aš pats dar ilgai neturėjau jokio energetinio išsilavinimo, bet visada buvau tikras, kad baigsiu mokslus. Kadangi jau norėjosi kažko susieto su automatika, tad tik prieš dešimtmetį baigiau elektros inžinerijos automatikos specialybę, o po kelerių metų tapau elektrotechnikos tarnybos meistru automatikai.

Energetikos specialybes galima studijuoti tiek universitetuose, tiek kolegijose. Yra, pvz., net ir šilumininko specialybė. Bet energetika – labai plati sąvoka. Elektrikas, pvz., gali būti gamyboje, gali būti tiekime, gali būti vartojime. Ir jie visi skirtingi, vieni dirba su žema ir vidutine, kiti – su aukšta įtampa. Pavyzdžiui, namuose yra 230 voltų, bet teikimo linijose būna ir 10, ir 35, ir 110, ir net 330 tūkstančių voltų. Retas kuris pasakys, kodėl yra reikalinga tokia didelė įtampa? Ogi dėl mažesnių kaštų ir nuostolių: kuo aukštesnė įtampa, tuo reikalingi plonesni laidai. Elektrinė pakelia įtampą į aukštą lygį, tiekimo linija kitoje pusėje vėl žemina įtampą ir tiekia vartotojams. Viskas lyg ir paprasta, bet kartu ir sudėtinga.

MES – KAIP PROMETĖJAI

Energetika yra toks dalykas, – žmonės rimtai nevertina to, kas lyg savaime aišku. Kol kas nors neatsitinka. O jei atsitiktų – užgestų viskas, tai gyvenimas kaip ir sustotų. Manau, kad energetika yra bet kurios ūkio šakos pradžių pradžia. Neturėsi energijos, elektros ar šilumos, nieko neturėsi: nei mokytojai galės mokyti vaikus, nei policininkai galės gaudyti nusikaltėlius, nes kuro neprisipils, nei gydytojai niekaip mūsų nepagydys. Yra buvę Amerikoje tokių atvejų, kai visos valstijos geso. Viskas išsijunginėja automatiškai, o visą sistemą paleisti iš naujo labai sudėtinga.

Užtai ir įdomu: kai atėjom dirbti iš pradžių – relinės sistemos dirba, kažkas klapsi, kaukši, lemputės mirkčioja, o dabar viskas kompiuterio ekrane, viskas dirba automatiškai, įsikišimo nereikia. Mes juokaujame, kad esame kaip prometėjai: nešame žmonėms šviesą ir šilumą, o patys dažniausiai dirbame tamsoje ir šąlame. Paleidžiame  katilinę – šiluma pradeda tekėti, bet mes darbą čia jau baigėme, laukia kitas objektas. Ir vėl dirbame šaltyje.

Kaip profesionalas, ką manote apie žaliąją energetiką?

Vienareikšmiškai – puiku, kas gi nori gyventi dūmuose ar kenksminguose junginiuose, tačiau  viena žaliosios energijos rūšis – nėra gerai. Sakykim, saulės energetika dabar labai populiari. Net žmonės patys gali būti gamintojais – statosi sau elektrines, vartoja, atiduoda į tinklą, vėl pasiima. Viskas puiku, bet saulė pasislėpė, ir viskas, elektros nėra. Tada galima įjungti vėją: dieną dirba saulė, naktį – vėjas, jau turim alternatyvą. Galima bangų energetiką išnaudoti, biokurą galima deginti, tai irgi atsinaujinanti žaliava. Beje, kodėl biokuras yra taip vertinamas ir skatinamas? Nes jis yra neutralus CO2 atžvilgiu: kiek medis augdamas sugėrė CO2 iš atmosferos, tiek degdamas jis ir atiduoda. Tai – ne iškastinis kuras, kurį deginant gaunamas jau pridėtinis CO2.

– Išties labai įdomu.

– Taip, bet čia paliečiu tik mažą visa ko energetikoje dalelę. O kuri specialybė nėra įdomi? Jeigu  nuoširdžiai atiduodi save darbui, jei vis sužinai kažką naujo, tai ir įdomu. Nuo žmogaus priklauso, kiek jis nori pažinti: ar jis pasirenka darbą tik dėl ilgesnio euro, ar jam pačiam įdomu. Aš manau, kad žmogui turi būti įdomu pačiam, tada ir sekasi, ir lengva.

– Ko reikia geram energetikui?

– Ko reikia geram gydytojui? Ko reikia geram mokytojui ar kepėjui? Taigi to paties – noro daryti tai, ką darai, noro padaryti dar geriau, gerbti tą darbą ir jausti atsakomybę, visų pirma – sau pačiam. Visa kita – žinios, patirtis, tada ir bus geras rezultatas.  Patirtis, galbūt, yra visa ko pagrindas. Bet, antra vertus, patirtis yra praeitis. Jeigu nesistengsi gauti naujų žinių, naujos patirties, tai ateities nebus: tu labai gerai žinosi, ką ir kaip  reikėjo daryti, bet jei nesidomėsi inovacijomis, tai pasiliksi vietoje. Ir, ko gero, susidomėjimas savo profesija tada dingsta.

O rimtai pajuokaujant, tai bet kurioje profesijoje geriausi darbuotojai yra tinginiai – jie viską daro gerai, kad nereikėtų perdaryti, ir greitai, kad ir toliau galėtų tingėti. Man dar reikėtų pasistengti (juokiasi).

Sigitas Vitkus yra AB „Šiaulių energija“ profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijai) pirmininkas.

 

Šaltinis: lpsk.lt